Kas gali žinoti, ką reiškia būti manimi?
DI vis geriau geba analizuoti žmogų: mūsų kalbą, pasirinkimus, elgesį, emocinius signalus ir pasikartojančius modelius. Kartais jis gali pastebėti tai, ko patys apie save dar nebuvome įvardiję. Tačiau čia kyla esminis klausimas: ar žinojimas apie žmogų yra tas pats, kas žinojimas, ką reiškia būti tuo žmogumi?
Leda ir Rimas kvies tyrinėti pirmojo asmens patirties reikšmę DI eroje. Ką reiškia ne tik būti aprašomam, interpretuojamam ar prognozuojamam, bet ir pačiam patirti, reflektuoti, atpažinti, vertinti bei pasirinkti? Kas turi epistemologinį autoritetą spręsti, ką reiškia mano patirtis: išorinis ekspertas, duomenys, algoritmas ar aš pats? Ir ar galiu pasikliauti savo patirtimi, žinodamas, kad ją formuoja ankstesni išgyvenimai, lūkesčiai ir mano paties kuriami pasaulio modeliai?
Tai nereiškia, kad žmogaus subjektyvumas yra neklystantis. Priešingai, gebėjimas tyrinėti savo patirtį, abejoti savo interpretacijomis ir leisti tikrovei jas koreguoti gali tapti viena svarbiausių žmogaus kompetencijų.
Ši perspektyva kelia ir klausimą apie koučingo vaidmenį. Galbūt DI eroje koučingo vertė bus vis mažiau susijusi su geresnių atsakymų ar sprendimų paieška. Gal viena svarbiausių jo funkcijų bus padėti žmogui išlikti savo gyvenimo subjektu: geriau pažinti savo patirtį, atskirti patyrimą nuo interpretacijos, sąmoningai rinktis, kuo pasikliauti, ir neprarasti atsakomybės už tai, kuo jis tampa.
Todėl klausimas „Kas gali žinoti, ką reiškia būti manimi?“ galiausiai yra ne tik apie žinojimą. Tai klausimas apie žmogaus autorystę, atsakomybę ir santykį su savimi pasaulyje, kuriame vis daugiau dalykų galime patikėti technologijoms.